Šiandien vaistinėse ir ligoninėse galima rasti bemaž tris dešimtis vaistų, gaminamų iš grybų išskirtų junginių pagrindu. Kai kuriais atvejais šie junginiai net pakeitė suvokimą apie medicinos galimybių ribas. Natūralu, kad paieškos nesustoja – laboratorijose plušantys ekspertai nesiliauja tikrinti, kaip vieni ar kiti grybuose esantys junginiai ar jų modifikacijos gali paveikti ląsteles, gyvūnus, o vėliau – ir žmones.

Antibiotiko penicilino išgelbėtos žmonių gyvybės skaičiuojamos šimtais milijonų. Vėliau buvo atrastas kitas bakterijoms mirtinas, tačiau žmonių gyvybę gelbstintis antibiotikas – cefalosporinas. Be imunitetą slopinančio ciklosporino vargu ar būtų įmanomas organų persodinimas. Lovastatinas ir mevastatinas mažina mirties nuo širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Visi šie junginiai – iš grybų. Ir tai – toli gražu ne viskas, ką grybai suteikė šiuolaikinei medicinai.

Nuo tradicijos prie mokslo

Medicina glaudžiai siejasi su tradicija – nors mūsų protėviai neturėjo laboratorijų, per tūkstančius metų jie pastebėjo, kas savijautą pagerina.
„Daugelis grybų ilgą laiką buvo naudojami vienu metu ir kaip maistas, ir kaip vaistai. Šiandienos tyrimai rodo, kad grybai pasižymi įvairiomis naudingomis, nuo įvairiausių ligų apsaugančiomis savybėmis – antioksidacinėmis, priešuždegiminėmis, imunitetą reguliuojančiomis, antimikrobinėmis, kepenis apsaugančiomis. Taip pat moksliškai patvirtinta, kad jie gali būti naudojami lėtinių ligų, tokių kaip vėžys, širdies ir kraujagyslių nepakankamumas, cukrinis diabetas ar neurodegeneracinės ligos, gydymui. Gausėjantys moksliniai tyrimai pagrindžia ir papildo tradicinės rytų medicinos iš kartos į kartą perduodamas žinias. Tad nereikia stebėtis, kad pastaraisiais metais grybai sulaukia vis daugiau dėmesio ir gali būti gaminami kaip funkcinis maistas ar vaistai profilaktikai“, – tvirtina akademikas, profesorius Pranas Viškelis.

Lietuvos universitetų ir mokslo institutų laboratorijose už grybus kur kas daugiau dėmesio skiriama augalams ir jų vaistinėms savybėms. Mat tradicijų naudoti grybus kaip vaistą mūsų šalyje nėra.

„Medicininių ar haliucinogeninių grybų farmakologiniam poveikiui daugiausiai dėmesio skiria mokslininkai tose šalyse, kuriose tie grybai daugiausiai ir auga. Mūsų šalyje vaistiniai augalai išplitę labiau nei grybai. Todėl natūralu, kad ir jų vaistinės savybės Lietuvoje tyrinėjamos aktyviau“, – paaiškina mokslininkas.
Tačiau, anot prof. P. Viškelio, ir mūsų kraštuose augantys grybai yra vertingi medicininiu požiūriu.

„Lietuviški grybai pasižymi ne vien mitybinėmis, bet ir sveikatai palankiomis savybėmis. Juose yra įvairių mikro bei makroelementų, vitaminų, maistinių skaidulų, antioksidantų, karotenoidų, omega-3 riebalų rūgščių ir kitų vertingų junginių. Pavyzdžiui, suvalgę 100 gramų kelmučių gausite vario ir cinko paros normą, o kilograme ūmėdžių yra net 250 mg vitamino B2 ir apie 6 mg nikotino rūgšties“, – teigia profesorius.

Vaistingieji grybai

Kai kurie grybai senovės kinų medicinos rankraščiuose buvo minimi jau prieš tūkstančius metų, šiandien daugelis jų skinasi kelią į mokslo laboratorijas. Tiesa, gana dažnai vaistingosios jų savybės dėl teisinių apribojimų ant pakuočių žymimos ribotai.
Pavyzdžiui, tikrinis blizgutis (lot. Ganoderma lucidum), plačiau žinomas reiši pavadinimu, Kinijoje buvo vadinamas „nemirtingumo grybu“. Jam priskiriamas ilgas farmakologinių savybių sąrašas: priešvėžinis, cukraus ir lipidų kiekį kraujyje mažinantis, aukštą kraujospūdį mažinantis, imunitetą reguliuojantis, žalingas ląsteles naikinantis, nuo senėjimo, diabeto ir kepenų ligų apsaugantis, antioksidacinis, antimikrobinis, ir daugelis kitų.

Šitakis (lot. Lentinula edodes) – jau tūkstančius metų itin vertinamas rytų medicinoje bei virtuvėje grybas. Iš jo išskiriamas polisacharidas lentinanas dėl savo imunitetą reguliuojančio poveikio Japonijoje plačiai vartojamas kaip pagalbinė priemonė sergant vėžiu, ypač – skrandžio. Mokslo literatūroje taip pat aprašytas antioksidacinis, antimikrobinis šio grybo poveikis.
Lietuviškai liūto karčiais, o lotyniškai – Hericium erinaceus vadinamas grybas turi ilgą vartojimo kinų liaudies medicinoje istoriją. Kartu tai – ir vienas iš plačiau ištirtų grybų. Pagrindinės medicinoje vertingomis savybėmis pasižyminčios jo gaminamų junginių grupės yra erinacinai ir hericenonai. Abi jos nesunkiai įveikia kraujo-smegenų barjerą ir pasižymi neuronus apsaugančiu bei jų augimą skatinančiu poveikiu. Tyrėjai teigia, kad šis grybas taip pat pasižymi nuo išeminio insulto, Parkinsono, Alzheimerio ligų, neuropatinio skausmo, senatvinio klausos silpnėjimo apsaugančiomis savybėmis.

Mokslininkai nurodo, kad šiam grybui būdingas ir antioksidacinis, priešuždegiminis, priešvėžinis, imunitetą stiprinantis, antidiabetinis, antimikrobinis, cukraus ir lipidų kiekį kraujyje mažinantis poveikis.

Didelė medicininių poveikių gausa priskiriama parazitinių Cordyceps grybų genčiai. Dauguma šios genties grybų rūšių – jų yra apie 600 – išsiskiria neįprastu dauginimosi būdu. Jie parazituoja vabzdžiuose ir kituose nariuotakojuose bei sugeba pakeisti jų elgesį taip, kad padidintų sporų išplitimą aplinkoje. Tiesa, skirtingai, nei parodoma postapokaliptiniame žaidime ir seriale „Paskutinieji iš mūsų“, žmonių paversti zombiais šie grybai negali.

Tai yra vienas iš stipriausiai į tradicinę kinų mediciną šaknis suleidusių grybų. Anot rytų tradicijos, šie grybai „atjaunina inkstus, nuramina plaučius, stabdo kraujavimą ir šalina skreplius“. Šiuolaikiški mokslo tyrimai iš tiesų šiems grybams priskiria inkstus apsaugantį poveikį, taip pat – priešvėžinį, imunitetą moduliuojantį, antioksidacinį, cukraus kiekį kraujyje mažinantį efektą. Išskirtinio dėmesio susilaukia šio grybo seksualinę ir reprodukcinę funkciją skatinantis bei ištvermę didinantis poveikiai.

Beržo grybas, arba čaga (lot. Inonotus obliquus) kelis šimtmečius gerai žinomas ne tik Azijos, bet ir Europos liaudies medicinoje. Tradiciškai jis vartojamas žarnyno ligoms gydyti. Moksliniai tyrimai parodė jo antibakterinę ir antivirusinę vertę, priešuždegiminį poveikį, gebėjimą stimuliuoti imuninę sistemą, hipoglikeminį, jautrumą insulinui didinantį poveikį, priešvėžinio poveikio potencialą.
„Moksliniai tyrimai parodo, jog visų šių grybų terapinis efektas nėra vien tradicijos sukurtas mitas. Kita vertus, ilgalaikė šių grybų vartojimo tradicija, siekianti tūkstančius metų, neretai – šiuos grybus gausiai vartojant ir kaip maisto produktą, akivaizdžiai parodo, kad jie yra saugūs vartoti. Tiesa, esama tam tikrų įrodymų, kad per didelis kiekis erinacino ir hericenono – liūto karčiais vadinamo grybo junginių – gali būti žmogui žalingi. Tačiau šiuo atveju nereikia pamiršti auksinės taisyklės, sakančios, kad vaistą nuo nuodo skiria tik dozė. Perdozavus bet kokio junginio – net ir vandens – jis gali būti žalingas“, – medicininių grybų saugumą vertina prof. P. Viškelis.